Rimas ir Grėtė visada jautėsi esą ypatingi. Nors Rimas buvo gerokai aukštesnis už sesę (na, bet taip ir pridera, jis juk dvejais metais vyresnis), jų vidinis pasaulis buvo identiškas. Abu buvo tikri nenuoramos, mėgo taukšti niekus sėdint su tėvais prie vakarienės stalo, ir jų juodos garbanos, it varnėno plunksnos, trūkčiodavo, kai abu leipdavo juokais, eilinį kartą apgavus savo šunelį Amsių, kuris bėgdamas vijosi neišmestą iš Grėtės rankų teniso kamuoliuką. Nors abu paaugliai turėjo viską, ko tik gyvenime galima trokšti – mylinčius tėvus, nuostabius, prabangiai įrengtus namus, kasdienius kišenpinigius, tikrą saugumo jausmą visomis prasmėmis, likę vienu du jie nusimesdavo kaukes, kurias įprato dėvėti tiek prieš tėvus, tiek prieš mokytojus ir klasės draugus.
Jie dažnai pasijusdavo it kanarėlės auksiniame narvelyje. Nors tėvai ir buvo supratingi, tačiau reikalavo iš savo vaikų tobulybės. Aukščiausi pažymiai, griežta dienotvarkė, labdaringa užklasinė veikla – brolio ir sesers laikas buvo suplanuotas minučių tikslumu. Abu suvokė, kad gimdytojai jiems linki tik paties geriausio, tačiau kartais taip norėjosi pabūti tiesiog paprastais paaugliais: nueiti su draugais į kiną (ar bent jau turėti tikrų draugų), linksmai paūžti vakarėliuose, negrįžti laiku namo. Kiekvieną laisvą nuo mokslų ir kitų veiklų akimirką brolis su sese leisdavo kartu, kas tik dar labiau sustiprino jų tarpusavio ryšį. Kai branda pasiekė piką ir Rimas tapo pilnamečiu, Grėtė ėmė pastebėti brolio elgesio pokyčius. Ją tai kaip reikiant neramino: vaikinas tapo uždaresnis, irzlus, nebesidomėjo, kaip prabėgo sesers diena, nebenorėjo dalytis savo išgyvenimais ar pasiekimais. Grėtė puikiai matė, kad brolio nuotaikų kaita tampa nebevaldoma - tai skaudino ne tik ją, bet ir tėvus, kurie mėgino visais įmanomais būdais iškvosti brolį, kas gi nutiko. Atsakymas vieną rytą tapo labai paprastas – dramatiškas trenksmas lauko durimis.
Metai lėkė lėčiau už vėžlį. Grėtei atrodė, jog laikas apskritai sustojo. Iš mielos pūstažandės garbanės ji virto nelyginant marionete, kurią reikia tampyti už virvelių, kad ši atsikeltų, pavalgytų, apsirengtų uniformą, pakeltų ranką mokykloje, grįžtų namo ir vėl gultų miegoti. Toks brolio pasirinkimas sugriovė ne tik jos, bet ir mamos bei tėčio pasaulį. Grėtė dažnai girdėjo, kaip naktimis mama sriūbavo įsikniaubusi į pagalvę, o tėvas dažnai pasirodydavo namie tik auštant, trenkdamas stipriomis pagiriomis ir pigiais moteriškais kvepalais. Vienintelis klausimas kirbėjo Grėtės galvoje: kodėl? Kas tokio turėjo atsitikti Rimui, kad jis taip drastiškai išėjo, su juo nėra jokių galimybių susisiekti, net nežinau, ar jis bent gyvas?
Dar po kelerių metų Grėtės tėvai išsiskyrė. Kiekvienas iki tol buvęs jų nesutarimas vis augo, aštrėjo, kol galiausiai dvidešimt penkerius metus statyta šeimos ,,siena“ neatlaikė. Rimas išeidamas ištraukė keletą plytų iš tobulybės pamatų, kas privertė viską aplinkui klibėti, o galiausiai sugriūti.
Prabėgo dešimt metų nuo to ryto, kai ji paskutinį kartą matė savo brolį. Mama ištekėjo dar kartą. Naujasis patėvis patiko Grėtei, ji džiūgavo, kad mama vėl šypsosi. Apie tėvą nieko nebuvo girdėjus jau senokai, tačiau jis ir pats nepanoro palaikyti ryšio su savo buvusios šeimos moterimis. Dabar Grėtei dvidešimt šešeri. Sakoma, kad laikas – geriausias gydytojas. Ji – žavinga jauna moteris, kopianti karjeros laiptais, nepasidavusi, atsitiesusi ir susikūrusi sau tokį gyvenimą, kokio tėvai ir linkėjo. Ir nors viskas aplinkui klostosi sklandžiai, naktimis, gulėdama savo minkštoje lovoje, ji kas kart mąsto apie Rimą. Kartais jai pasirodo, kad štai jis – stovi tamsiame kambario kampe, tiesia į ją savo ilgas kaulėtas rankas, kviečia pasikalbėti. Bet tada šešėlio kryptis pasikeičia, ir Grėtė vėl lieka viena.
Vieną lietingą kovo rytą Grėtę pažadina skambutis į laukujes duris. Žvilgteli į telefoną – šešios ryto. ,,Ne, - galvoja ji, - prisisapnavo“, ir verčiasi ant kito šono. Po pusės minutės skambutis pasikartoja, šį kartą ilgas ir įkyrus. Grėtė niurzgėdama lipa iš patalo, leidžiasi laiptais, uždega prieangyje šviesą. Sucaksi spyna. Ir tada jos pasaulis vėl apsiverčia aukštyn kojom...
Už durų stovi Rimas. Jos Rimas! Jos brolis! Aukštas, nepaprastai lieknas, išplėstomis akimis žiūri į seserį, kuri vos atgauna kvapą. Rimo akyse ašaros. Grėtė nesugeba suregzti sakinio. Brolis nedrąsiai įeina į prieangį, apsidairo aplink, ir čiumpa savo sesutę į glėbį. Emocijos ima lietis – abu kūkčioja, įsikniaubę vienas į kitą, netardami nė žodžio, nes ir be jų viskas atsiduria savo vietose. Puodeliuose garuojant arbatai, brolis iškloja visą tiesą, kodėl taip nedovanotinai pasielgė. Jis verkia, glosto ir bučiuoja sesers rankas, maldauja jam atleisti. Kai Rimui sukako aštuoniolika, jo gyvenime atsirado daug naujų potyrių, nes, norėdamas išsivaduoti iš savo kiauto, vaikinas ėmė svaigintis. Iš pradžių tai atrodė taip nekalta: keletas dozių per savaitę, norint tik pakaifuoti, atsipalaiduoti ir pasijuokti. Poreikis ėmė stiprėti. Brolis pats suprato, kad jam jau reikalinga pagalba, tačiau negalėjo prisipažinti apie tai tiek tėvams, tiek brangiausiam žmogui – Grėtei. Jį slėgė skaudi gėda. Jis suprato, kad visiems bus geriau, jei jis paprasčiausiai išnyks iš savo šeimos gyvenimo. Deja, kaip bebūtų gaila, viskas tik pablogėjo. Kai brolio kasdienybė tapo visiškai išplaukusi, kai jis pajuto, kad kartais net užmiršdavo savo vardą, o atsibudęs kur nors dvokiančiame skersgatvyje nebegalėdavo apie nieką galvoti, tik apie dar vieną dozę, kad galėtų nors kažkiek funkcionuoti, suprato, kad tai yra paskutinis lašas. Jis, tobulas sūnus ir brolis, paklydo, ir jau nebėra kelio atgal. Jeigu ir toliau jis eis šiuo šunkeliu, vieną rytą paprasčiausiai nebeatsibus. Tai sukrėtė jo protą, ir jis pasiryžo atsitiesti. Grįžti namo jis bijojo – juk jų šeima buvo labai gerbiama, galima sakyti, pavyzdinė. Jis negalėjo užtraukti tokios gėdos savo tėvams ir seseriai.
Dabar, prabėgus trejiems metams nuo didžiausio nuopuolio, Rimas pagaliau išdrįso susirasti sesutę. Jis švarus, suėmęs savo gyvenimą į naujas rankas. Prieš metus jis vedė nuostabią merginą, kuri pirma ir išgirdo visą jo istoriją. Netrukus į pasaulį turėtų pasibelsti ir jų pirmagimė mergytė. Grėtė vėl paplūdo ašaroti. Ji negalėjo patikėti, kad šalia sėdi jos brolis. Brolis, kurio neregėjo dešimtmetį, dėl kurio buvo kone praradusi sveiką protą, dėl kurio kaltės iširo mamos ir tėčio santuoka. Tačiau viduje ji pajuto – visa, kas buvo, nebesvarbu. Svarbiausia, kad JIS gyvas ir sveikas. Jis pas mane sugrįžo. ,,Net ir po didžiausių audrų visada nušvinta saulė“ – tarė ji, ir dar kartą puolė broliui į glėbį.
Su meile,
E.
Comments