Vakarėja, jau vakarėja... Saulė jau žemai, žemai... Stebėdama saulėlydį savo terasoje nejučia imu niūniuoti šią melodiją. Širdį perveria nostalgiškas skausmas. Tai bent buvo mūsų vasara... 1996 – ieji, rankose laikome mokyklos baigimo atestatus. Jaučiausi graži, nors nosyje žiojėjo skylutė nuo auskaro, kurį mama privertė išsiverti. Gerai, kad bent tatuiruotės nepastebėjo. Jos akyse aš – jauna ir perspektyvi būsima teisės studentė. Klasės nuotraukoje, kas pritūpę, kas stovintys, šypsojomės visi – jautėmės tikri suaugėliai. Tu įamžintas pačiame priekyje, šypsaisi nuo ausies iki ausies – klasiokės tave apspitę lyg rujojančios katės, nepasidalijančios patino. Aš nepavydėjau. Suvokiau, kad tai tik žaidimas – tu mėgsti būti dėmesio centre, moki puikiai flirtuoti, bet niekada nesileisi būti nuviliojamas. Išleistuvių diskotekoje L. Kernagiui plyšaujant ,,Vakarėja, jau vakarėja...“ išsitempei mane į lauką ir pabučiavai. Buvome vieni – klasės draugai šėlo kas kur, niekam mes nerūpėjom.
Dažnai Tavęs klausinėdavau, kodėl turim susitikinėti paslapčia. Deja, atsakymo nesulaukdavau. Mes buvome tikri meilužiai – audringos naktys dviese, tačiau niekada nebuvai paėmęs manęs už rankos, ar bent pakštelėjęs į skruostą bet kur, kur galėjome sutikti pažįstamų. Pati stebėjausi, kaip stipriai Tave mylėjau. Pasirodo, tai tebuvo miražas. Mano dienos sukosi it orbitoje, laukiant vienintelio Dievo – Tavęs. Pasirodydavai netikėtai, išdygdavai ant mano namo slenksčio nešinas ramunėmis, ir aš išsilydydavau. Dabar suprantu, kad tu tai puikiai matei ir žinojai, kaip meistriškai manipuliuoti mano jausmais. Beribė mano meilė buvo per daug tyra, kad galėčiau nusiimti rožinius akinius, ar bent įtarčiau, jog jie man užmaukšlinti.
Liepos viduryje pasiūlei keliauti kartu į pajūrį. Teisės ką tik išlaikytos, o naujutėlis Mersas tavo turtuolių tėvų garaže nekantrauja būti pravažinėtas. Turėjau nesutikti. Giliai viduje kirbėjo nesuvokiamas erzelis, it dramblys vaikščiojo žarnose, kol galiausiai ta bjaurastis išsiveržė iš gerklės vienoje pakelės degalinėje. Po keleto kostelėjimų spėriai apsišluosčiau burną servetėle, skalavau gerklę vandeniu, tikėdamasi nuplauti deginančią tulžies rūgštį. Mano nenaudai, šleikštulys tik stiprėjo. Atvykus Šventojon, nusivedei mane į apynaujo viešbutuko kambarį. Registratūroje tą vakarą dirbęs dribla, vardu Kostas, nužvelgė mus įkypomis, siaurutėmis kiaulės akutėmis, paprašė pasų, norėdamas mus identifikuoti, susyk įbruko kambario raktą ir pamojo mums pavymui savo riebiu, gličiu delniuku, linkėdamas malonios viešnagės. Kur jau ne.
Kambaryje tvyrojo senos mazgotės ir cigarečių tvaikas. Atidariau langą – gaivus vakarinis vėjelio pūkšnis maloniai gaivino uoslę. Toliau, iš pagrindinės miestelio gatvės, ataidėjo pilna garsų kakofonija: kas nelabai vykusiai klerkino gitara, kas plėšė karaokę pagal Butkutės ,,Vienas namuose“, kas tiesiog šiaip šūkaliojo, netaupydami savo balso stygų - taip dažnai pasitaiko atitrūkusiems nuo tėvelių jaunuoliams, nemokantiems apskaičiuoti savo skrandžių litražo. Nutarėme miegoti prie atviro lango. Atrodė, kad prasta mano savijauta Tau nuotaikos tikrai negadino. Atsainiai tarei: ,,Nesvarbu, kartais pasitaiko, ypač ilgesnėse kelionėse. Ryt būsi sveikesnė už kaime augintą ridikėlį“, pamerkei akį, apsivertei ant kito šono. Neilgai trukus, išgirdau tolygų švokštimą. ,,Štai tau ir pajūrio romantika“, pagalvojau, trečią valandą nakties atpylinėdama tualete.
Kitas dvi savaites pamenu lyg per šešėlį: mano savijauta protarpiais pasitaisydavo, eidavau į pliažą viena, nes Tu mėgai miegoti iki pietų, o vėliau ruošdavaisi į miestą tūsintis su savo draugais, kurie, pasirodo, atostogavo čia tuo pačiu metu. Stebėjausi, kodėl nesiūlei man eiti kartu, prasiblaškyti? Dėl tos pačios neaiškios priežasties, dėl kurios laikei mūsų santykius neafišuotinais? Dažnai grįždavai auštant, apsimesdavau kietai įmigusi, kol įsiropšdavai į lovą. Tik išgirdus tavo švokščiantį orkestrą, pašokdavau iš po antklodės ir atlapodavau langą. Nuo tos klaikios alkoholio smarvės mane kaskart sutąsydavo. Kiekvienas rytas tapo identiškas prieš tai buvusiam: mano kriokiantis, prasmirdęs vaikinas (ar tiesiog sugulovas – mūsų santykių statuso niekada nenurodei), nekreipiantis į mane dėmesio, mano pusės kilometro kelionė iki kopų, kur ramiai gulinėdavau iki pavakario, glosniam vėjui siūbuojant laibas smilgas, o tuo pačiu džiovinant sudrėkusias mano akis.
Dar po keleto savaičių gulinėjimų suvokiau, kad kažkas ne taip. Greičiausiai būsiu apsiskaičiavusi? Dvi raudonos juostelės tik patvirtino mano nuogąstavimus. Sutrikau. Žinau, kad privalėjau Tau pasakyti, jei būčiau neslėpus – manau, viskas būtų buvę kitaip. Tačiau tylėjau. Tylėjau lyg partizanas, negalintis išduoti savo slaptavietės. Žinojau, kad mums tikrai ne pakeliui. Paskutinės kelios savaitės atvėrė man akis: Tu nesibodėdavai pasakoti man, kaip trankeisi per naktį su kitomis, kiek butelių išgėrei, ar kad mano subinė tau nepakankamai apvali. Mane tai žeidė. Aš buvau pernelyg naivi, per greitai pasirašanti bet kam, ką tik Tu pasiūlydavai, per žemos savivertės, kad drįsčiau Tau išrėžti savo nepasitenkinimą. Nepasitenkinimą, kad laikei mane nelyginant vakaro priebėga, lengvu grobiu, kurio net nereikia medžioti. Buvau tikra silkė tavo tinkle, tačiau Tu geidei lašišų ir omarų. Ką gi. Paryčiais čiupau lagaminą, palinkėjau registratūros tukšliui Kostui geros dienos, ir po penkių valandų kelionės troškiame autobuso salone, kritau savo minkšton lovon ir užsimerkiau.
Telefonas ant sienos šaižiai čirškė apie pusę minutės, kol apsnūdus sugraibaliojau ragelį. ,,Alio...Taip, labas vakaras... Taip, tai aš... Aha...“, ir ragelis trenkėsi žemėn. Juk tai įvyko nuo mano didžiojo pabėgimo prabėgus vos dešimčiai valandų. Kaip mintyse Tave keikiau, pykau ant Tavęs, kad taip mane skaudinai. Kaip be gailesčio sutrypei mano tikėjimą meile. Kol aš snaudžiau įsikniaubus į pagalvę, Tavo kūną pasiglemžė Baltijos bangos. Nereikia būt orakulu, kad suprastum, kas įvyko – šiek tiek per daug svaigalų ir šiek tiek per mažai atsargumo. Tris dienas nesugebėjau net žodžio pratarti.
Dabar mano kieme dar viena vasara. Uodžiu vakaro gaivą. Prabėgo jau dvidešimt metų nuo to ryto, kai mačiau Tave paskutinį kartą. Mano terasoje garuoja kava, aplink gamtos ramybė, o aš, vėl pagalvojus apie Tave, imu graudintis. Niūniavimas tampa kūkčiojančia rauda. Ilgai mokiausi iš savo klaidų. Nors pirmi keleri metai sūpuojant žviegiantį kūdikį atrodė nepakeliami, dabar stebiu mūsų sūnų – žavingą, charizmatišką jaunuolį, kuris toks panašus į Tave. Išmokiau save, kad pagiežos laikyti neverta. Ji galiausiai suės tavo sielą. Daug paprasčiau ir sveikiau yra su ja atsisveikinti, paleisti. O ta smulki tatuiruotė su Tavo inicialais ,,T.M.“ man pagaliau nebekelia negatyvių emocijų. Taip, Tu manimi naudojaisi, mane skaudinai. Tačiau vien Tavo dėka gavau nuostabiausią dovaną pasaulyje – savo laimės pasagėlę, kurią rūpestingai užauginau, išleidau į pasaulio platybes ir kuris, esu tikra, niekada manęs neįskaudins. Vien už tai būsiu Tau per amžius dėkinga.
Su meile,
E.
Comments