...Staiga pasijuntu purtomas. Pramerkęs lipnius, traiškanotus savo akių vokus, matau virš manęs palinkusį strazdanotą berną vario spalvos plaukais. Jis graibo mano pečius ir veidą, klausia, ar man viskas gerai. Nieko nesuprantu. Jaučiu, kad guliu ant kažkokio kieto darinio. Lėtai pakeliu pulsuojančią galvą, atsisėdu. Apsiblaususiu žvilgsniu bandau aprėpti aplinką. Ryški saulės šviesa trukdo susikoncentruoti, o tas berniokas, kaip dagys po uodega, vis burba: ,,Ar Jums viskas gerai?“. ,,Taip“, - švokščiančiu balsu sumurmu, bandydamas rabždintis iš sėdimos padėties. Dar kartą apsidairau aplink. Kas tai? Iš kur šis triukšmas? Savo kaime mėgaudavausi tyla, nebent obelys sušnarėdavo prieš audrą, kylant vėjui. Pagaliau atsistojęs savo gležnomis kojomis, nužvelgiu mane pažadinusį raudonplaukį. Jo žvilgsnis keistas, it būtų pelkių laumę išvydęs. Klausiu jo: ,,Kas tu“? – matau, kad mano balsas jį gąsdina, - ir kur, po perkūnais, aš esu?“.
Vaikis visa galva už mane aukštesnis, atrodo gerai sudėtas, tikras mūras, tačiau veblena užsikirsdamas: ,,Aš Vincas... Na, pakeliui į mokyklą pamačiau Jus gulintį, aplinkui nieko nebuvo. Mačiau, kad kvėpuojate, bandžiau Jus prikelti... Jau ruošiausi skambinti greitukei, bet Jūs tuo metu atsimerkėt. Tikriausiai susitrenkėt galvą? Jūs Kaune, Ąžuolyno parke“. Piktai dėbtelėjau į berniuką. Kokia dar greitukė, kas tas Kaunas? ,,Klausyk, - įsakmiai tariau vaikėzui, - aš turbūt sapnuoju? Bet net ir baisiausiame košmare neįsivaizduosi, kas čia aplink dedasi.“
Pamažėl įsikalbėjau su Vincu. Jis man išaiškino, kad dabar – 2018 metai, mes esame antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, vėlyvas pavasaris, aš jam primenu žmogėdrą ,,Šreką“ dėl savo lininių drapanų, o mano veidą ir barzdą vertėtų nuplauti. Klausiausi jo ausis ištempęs, turbūt pasirodžiau it tikras nepilnaprotis, nes nesugebėjau nieko jam atsakyti, tik jutau džiūvant liežuvį savo pravertoj iš nuostabos burnoj. Nejaugi tai įmanoma? Kad aš, Sirvydas, vyriausias kaimo bočius, gimęs 1200 metais, kalvis, ramiai sau gyvenantis ir mintantis gamtos gėrybėmis, atsidurčiau kažkokioje ateityje? Išsakiau viską berniokui, o tas ir vėpso į mane lyg vilką pamatęs. Pakviečia mane prisėsti ant šalimais stovinčio suolelio. Ką bedarysi, prisėdu. Jis dar kartą nuodugniai mane nužvelgia, kiek ilgėliau stebi batus, pasiūdintus iš karvės odos, ir taria: ,,Klausykit, aš nemažai domiuosi kvantine fizika. Yra tokia teorija, kad, atsidūrus tam tikru laiku tam tikroje vietoje, žmogus papuola į laiko tunelį ir atsiduria visiškai kitame laikotarpyje. Panašu, kad taip nutiko ir Jums. Tai yra gryniausias atsitiktinumas, ir tuo pačiu, didis stebuklas. Negaliu patikėti savo akimis. Kalbuosi su žmogumi, gyvenusiu šiose teritorijose prieš 800 metų! Tai ne miražas. Tai tikrovė. Ar Jūs bent įsivaizduojate, koks retas šis reiškinys? Jūs tikras laimės kūdikis”! ,,Negali būti, - sušnypščiau, - Laima – likimo deivė, ne jai mane tokį išgimdyt“.
Berniukas nusijuokė, išsitraukė kažkokį blizgų kvadratą iš kišenės, pradėjo pirštu braukyti per jį. Truputėlį sunerimau. Kas čia per dyvai? Vincas staiga pakėlė galvą ir tarė: ,,Atleiskit, Jūs turbūt mąstote, kas čia per daiktas? Tai planšetė – toks aparatas, kurio pagalba galima bendrauti su kitais žmonėmis ir naršyti internete, skaityti naujienas ir panašiai“. Naršyti internete? Bendrauti su žmonėmis ne popieriniais laiškais? Parašyti laišką PIRŠTU?! ,,Viskas kitaip. KARDINALIAI kitaip, nei Jūsų laikmečiu, - pabrėžė vaikis, - gyvenimo trukmė žymiai ilgesnė, gyvenimas verda nežmonišku tempu, nauji išradimai ir technologijos užkariavę mūsų kasdienybę, mes galime laisvai keliauti, patirti nuotykių, mokytis, jei turim pakankamai motyvacijos, tobulėti, netgi skraidyti virš vandenynų. Jei žmogaus prasta rega, jis nešioja akinius, jei suskausta dantį – aplink pilna stomatologų. Galime atsipalaiduoti sportuojant, žaidžiant dažasvydį, plaukiojant valtimi ežere, skaitant, šokant, buriuojant ar užsiimant dar begale kitų veiklų“. Staiga man toptelėjo, kad tas kažkoks Kaunas, kuriame atsidūriau, panašus į mano kaimelį tik tuo, kad turi augančių ąžuolų ir Vincas lietuviškai kalba. Visa kita, dar nematyta, neištirta – didis slėpinys. Vincas pasiūlė supažindinti mane su šituo keistu dariniu, teko sutikti, nes pats vienas turbūt pražūsiu.
Tolesnė dienos eiga man priminė pasaką. Kokios erdvės, kokie nuostabūs pastatai! Net mūsų didieji kunigaikščiai taip puikiai negyvena. Pasijutau lyg ištrūkęs iš pančių, iš tvirtų geležies antrankių, mėgavausi kiekviena minute. Stebėjau plienines dėžutes, greitai lakiojančias keliais – tai automobiliai, kaip sužinojau, keliavimo priemonė, valdoma žmogaus, viduje talpinanti daugybę arklio galių. Niekaip nesuprantu, kaip į tokią nedidelę geldą galima šimtą arklių sukišti. Toliau – dar gražiau: įlipom į didžiulį laivą, kuris taip pat rieda keliais, tik, pasirodo, yra varomas elektra. Mano palydovas paaiškino, kad tai troleibusas – talpina daug žmonių vienu metu, nes ne visi turi automobilius, o elektros energiją prilygino žvakės liepsnai – tai irgi degimas, panašiai kaip žaibas, įkalintas tarp plonyčių laidų.
Lyg to dar nebūtų gana, išsiaiškinau, kad dabartinė Lietuvos sostinė yra Vilnius, o maniškė, kažkada aplankyta Kernavė, gali iki šiol didžiuotis savo kalnais ir kalneliais, ant kurių mano pasaulyje vaidilutės saugo šventą aukuro ugnį. Merginų jaunus, dailius veidelius apgaubia ugnies aureolė, jų liauni kūnai spinduliuoja meile ir skaistybe. Po ilgo pasivaikščiojimo miesto centre ir Senamiestyje (tas Senamiestis gerokai jaunesnis už mano kaimo pirkią), berniokas nusivedė mane į vietą, bendrai vadinamą kavine. Pasirodo, kad žmonėms nebereikia tiek vargti, norint padėti maistą ant stalo. Reikia tik sumokėti šiek tiek pinigų. Mano kišenėje turimi keli sidabriniai ilgieji sukėlė strazdaniui dar vieną nuostabos pliūpsnį. Dabar yra monetos ir banknotai. Nebūčiau pagalvojęs, kad popierius kada taps mokesčio priemone.
Pilvui grojant dūdų maršus, gurkštelėjau įstabaus gėralo – alaus, užkąsdamas storu jaučio mėsos gabalu, iškeptu ant kažkokio grilio (panašus principas, paaiškino Vincas, kaip kad kepant ant žarijų). Ragavau ir naujovišką daržovę – bulvę. Pasak Vinco, ji į Europą bus atgabenta trys šimtai metų po to, kai mano gyvybė bus užsibengusi, o mano pelenai bus seniai išsilakstę padangėse. Tačiau to skonio, kurį patyriau vėliau, mano vaizduotė niekada nebūtų sugalvojus būsiant – kaip gardu, kaip saldu... Sukirtau visą gabalą pieniško šokolado, užgerdamas kartoka kava iš popierinio puodelio, kurią mano pakeleivis nupirko jau kitoje kavinėje, vadinama ,,Įlanka“. Ji įsikūrusi pačioje Lietuvos upių tėvo – Nemuno – pakrantėje. Savo naujai atvertomis akimis pamačiau ir Kauno sporto halę, jos prieigose jaunos mergiotės dalijo nemokamus oficiozus, ėmiau vieną vartyti, gaila tik, kad skaityt niekada nemokėjau. Mane pakerėjo ir meno galerija, kurioje ant sienų kabojo įvairiaspalviai paveikslai – dabar žinosiu, kad ši dailės rūšis vadinama abstrakcionizmu.
Vakarėjant suvokiau, kokią neįkainojamą patirtį šiandien apturėjau. Aš, vienas iš tūkstančio, ne, greičiausiai – iš milijono, keleivis, pasimetęs laike, tačiau suradęs tikrą draugą ir patyręs neišdildomų įspūdžių. Žinau, kad Ąžuolyne, užlipęs ant to betono luito, vėl grįšiu į savo trobą. Stebėsiu žydinčias obelis, raškysiu jų vaisius rudeniop, gersiu midų ir toliau plieksiu varį savo kaltu. Tačiau giliai širdyje žinosiu, kad esu išrinktasis – palaimintas visų gamtos Dievų ir Deivių, nes patyriau tai, ko niekas dar net nesapnavo. Su meile, E.
Antrosios fotografijos autorius - A. Aleksandravičius
Comments