Nakčia, guldamasi miegoti į jaukų savo patalą, dažnai prisimenu savo gyvenimo kelius bei klystkelius, be kurių manasis aš nebūtų toks brandus. Visada troškau meilės, artumo, to tinkamo partnerio šalia. Paauglystėj ir ankstyvoj jaunystėj romantika man buvo siekiamybė. Lengva lyg plunksna rožinė svajonė – man rodėsi, kad tik taip dvi sielos gali leisti savo dienas kartu – apsvaigę nuo jausmų vienas kitam, visada susikibę rankomis, apsigaubę vienas kitu lyg šilko skraistėmis, galintys stoti mūru prieš visą pasaulį. Pamenu, kaip mama mane pamokydavo: ,,Meilė ir aistra yra tik pirminis etapas. Aistra visada praeina. Meilė įgauna vis kitas formas. Pamatysi, laikui bėgant drugeliai pilve nebeskraidys. Svarbiausia, kad esamam partneriui išliktų pagarba ir atsidavimas – kitaip santykiai nutrūksta“. Kas kartą taip pamokslaujant, nusijuokdavau jai tiesiai į veidą. ,, Ką tu išmanai, - kartodavau, - man bus kitaip, pamatysi“. Šventai tikėjau, kad tas jausmas yra amžinas – jeigu jau pamilai vieną, tai ir būsi su juo iki gyvenimo pabaigos. Nes meilė niekada nesibaigia. Nes noras vienas kitu gėrėtis yra neginčytinas ir bekraštis. Tačiau dabar, po daugybės metų, begalės pasimatymų, priverktų pagalvių, euforijos, jausmų vandenyno ir lėkimo it amerikietiškais kalneliais galiu patvirtinti: ji buvo teisi.
Taigi, romantiką aš idealizavau. Ir, kaip bebūtų keista, seniau maniau, kad romantika ir intymumas žengia koja kojon, ir kitaip būti tiesiog negali. Dabar aiškiausiai suvokiu, kad gali. Greičiausiai daugelis jaunų žmonių, besiblaškančių nuo vienos gėlelės prie kitos, siekiančių to nepakeičiamo artumo, galimybės būti mylimam, intymumą traktuoja tik kaip kūniškus malonumus – pradinį apsikeitimą seilėmis, įžangines glamones, prakaituotus, įkaitusius kūnus, sinchroniškai judančius duetu, pačioje kulminacijoje susiliejančius vienas kito syvus, goslius atodūsius, staigų kritimą ant nugaros ir palaimingą šypseną prieš užmiegant. Man intymumas – tai kur kas daugiau. Visų pirma tai yra bendravimas – gebėjimas atrasti žmogų, kurio draugijoje net nereikėtų mąstyti, kokia tema dabar pakalbėjus. Kuris gebėtų užpildyti mano mintis, užaugintų sparnus, nešančius per padanges, pakylėtų į dar nematytas aukštumas, kartu siektų saulės šilumos. Sudrebintų mano sielą, dovanotų naują gyvenimo skonį, priverstų širdį giedoti aukščiausia nata. Širdį, pasiilgusią tikrovės, daug kartų dužusią ir vis lopytą. Ir, kas svarbiausia, gebėtų tai suteikti dar neprasidėjus meilės naktims. Šis žmogus suteiktų drąsos – ne, ne tos, dėl kurios trūkumo teko raudonuoti per klasės spektaklį. Drąsos būti savimi.
Drąsos, kuri verčia išlįsti iš savo kiauto, stiebtis aukštyn, nebebijoti atskleisti savo tikrąsias spalvas. Tai yra intymumas aukščiausiame savo taške. It degančios žvakės vaškas, varvantis lašas po lašo – taip ir aš palengva atsiveriu, skleisdama vis daugiau vidinės šviesos. Man patinka ja dalytis. Tai nėra saldi romantika. JAV rašytojas Robas Bell‘as yra pasakęs: ,,Nusimesti drabužius ir užsiimti seksu yra labai lengva. Žmonės tai daro nuolatos. Bet atverti kitam savo sielą, įsileisti jį į savo dvasią, mintis, baimes, ateitį, viltis, svajones... Tai yra tikrasis apsinuoginimas“. Neteko girdėti kažko teisingesnio. Tai yra intymumas aukščiausiame savo taške.
Ne paslaptis, kad dauguma mūsų visuomenės narių vaikšto kaukėti, kiti – netgi apsišarvavę nuo galvos iki kojų, idant galėtų apsisaugoti nuo pasikartojančių patirčių, patirto skausmo, sudaužytos širdies. Tai normalu. Tai taip kasdieniška ir žmogiška. Tačiau pasąmonės gilumoje suvokiame, kad mes tiesiog negalime būti vieniši. Žmogus ieško žmogaus ne vien dėl galimybės pratęsti savo giminę (kas ir taip užkoduota mūsų genuose), ne, žmogui reikia ne tik kūno – mums reikia giminingos sielos, kuri besąlygiškai mus palaikytų ir padėtų kopti į uolėtą gyvenimo kalną.
Ėmus svarstyti, kas įeina į sąvoką gyvenimas, mintys nerimastingai sukasi galvoje – pradedant nuo kertinių akmenų: stogas virš galvos, maistas ant stalo, miegas savoje lovoje, saugumo jausmas, pinigai kišenėje. Anot psichologo A. Maslow – tai pirminiai ir pagrindiniai individo poreikiai, ir, jei jie nebus patenkinti, mūsų kopimas į hipotetinį gyvenimo kalną bus pristabdytas pačioje papėdėje. Siekiant, kad gyvenimas taptų ne tik pamatinių poreikių tenkinimo kelione, žmonėms reikalingi kiti žmonės. Taip yra, taip buvo, taip bus. Santykiai, draugystė, pasitikėjimas, poravimasis, meilė ir dar daugybė kitų ingredientų maišosi tarpusavy, virdami mūsų gyvenimo kompotą. O papildomai, į kiekvieną atskirą ingredientą, telpa dar daugybė prieskonių: švelnūs prisilietimai, garuojantis arbatos puodelis, popietės švilpavimai, darbas, poilsis, šventės, paukščių melodijos paryčiais, spindintis žiedas ant bevardžio piršto, kelionės nuo Aliaskos iki Puerto Riko, sunokusių obuolių kvapas, sezoniškumas, lietus, sniego švytėjimas, kaitra... Manau, nė šimto valandų neužtektų išvardyti kiekvienos smulkmenėlės, kiekvieno grūdo, lašo jūroje, kurie spėriai maišosi, plečiasi, jungiasi savo molekulėmis, kunkuliuoja mūsų gyvenimo puode. Žodis veja žodį, veiksmas kuria atoveiksmį, karą užbaigia taika, saulė užgožia nakties tamsą, gėris nugali blogį. Beprotiškas ratas, ar ne?
Kiekvienas iš mūsų, be išimties, esame patyrę meilės didybę ir išsiskyrimo graužatį. Atminkite, kad juodas etapas – tai ne pabaiga. Jeigu Dievas prieš nosį užvėrė duris, apsidairykite – kažkur tikrai laukia pravertas langas.
Su meile, E.
Comments