Žolė, želianti kaimynų kieme, visada žalesnė. Langinės didesnės, durys platesnės, o obuoliai, palaimingai nokstantys ant trijų obelų, kur kas saldesni. Jų namai man kėlė pavydą. Per tvoros plyšį stebėdavau atletiškus kaimynų kūnus, tobulą priemiesčio šeimos idilę: moteris grakščiai dėlioja kokteilių taures ant naujutėlaitės staltiesės iš Bed Bath & Beyond, aplinkui nepaliaujamai zujant dvyniams. Šeimos galva išsidrėbęs guli šezlonge, aptingusiomis akimis skaito laikraštį – matau, kad jo žvilgsnis kas kelias minutes nukrypsta į žmoną. Sunku supaisyti, ką jis mąsto. Greičiausiai grožisi ja. Būdamas jo vietoje aš tikrai grožėčiausi. Kam jau kam, bet šitam šunsnukiui tikrai nuskilo. Pamenu, kai jie įsikėlė čia prieš penkerius – o gal ketverius – metus. Miestiečiai, ieškantys oazės ramiam gyvenimui. Dvyniai dar suposi lopšiuose. Paveldėjo namą iš žmonos tėvų – tesiilsi jie ramybėje – ir per porą mėnesių sugebėjo pilnai jį perdaryti. Greičiausiai norėjo pasirodyti aplinkiniams, kas jie esą, sukurti pridėtinę vertę. Įrodyti, kad net tokiame Dievo užmirštame užkampyje, Amerikos senukų sostinėje, galima gyventi prabangiai ir stilingai. Taip jie ir gyveno – rytais mindavo dviračius link įlankos, bėgiodavo pakrante, miestelio krautuvėlėje pirkdavo šviežią žuvį – visada tik ešerį arba lašišą. Žinau, nes esu žuvies pardavėjas – per tuos keletą metų pardaviau jiems, ko gero, pusę Atlanto vandenyno. Tai mano tėvo verslas – jau nuo 13 metų buvau pastatytas už prekystalio ankstyvais rytais bei po pamokų. Kartais prisijungdavo ir mama, kai jausdavosi pakiliau, nes apskritai retai kada ją matydavau besišypsančią. Namie ji dažnai murmėdavo, kad jos vyras atėmė iš jos kažkokią šviesos energiją – esą koledže ji spindėjo lyg Šiaurinė žvaigždė, buvo populiari it Oprah Winfrey, tokia vienintelė ir nepakartojama. Jos gyvenimas buvo tikra amerikietiška svajonė – padori šeima, pakankamai turtinga, kelionės, laisvė ir dar begalė pliusų. Kol ji, kvaiša (kaip pati teigia), neįsimylėjo to palaido kalės vaiko, gyveno žymiai geriau. Išmurmėjusi savo istoriją bala žino kelintą kartą, mama užsidarydavo miegamajame, užtraukdavo žaliuzes ir paskęsdavo papilkėjusiuose pataluose.
Tuo tarpu aš brendau. Kiekvieną savaitgalį sulaukdavome kvietimo į vakarėlį prie baseino – susirinkdavo pusė kvartalo, tačiau mano mama niekada ten nepasirodydavo. Iš pradžių ir man buvo kiek nejauku: nežinojau, su kuo ir apie ką kalbėti, nedrįsdavau vaišintis įmantresniais užkandžiais. Prigriebdavau saują traškučių, pintą Heineken‘o ir sėdėdavau, įmerkęs kojas vandenin. Jei paklaustumėte, nuoširdžiai atsakau – nepamenu, kurį vakarą tai prasidėjo. Žinau tik, kad vakarėlis jau buvo išsivadėjęs – daugelis išsivaikščiojo namo, keletas porelių dar stoviniavo verandos priekyje – dalijosi paskutinėmis Moet‘o taurėmis. Merginų makiažas apsitrynęs, mačiau, kad orui kiek atvėsus jos dreba su savo trumpomis suknutėmis – tačiau nei vienas jų palydovas nepasiūlo joms savo švarkelio. Apgailėtina, pagalvojau. Nepajutau, kad man už nugaros stovi ji. Buvau susitelkęs ties merginomis – mane žavėjo jų liaunos kojos, įdegę pečiai, įraudę skruostai. Pažinojau jas tik iš matymo – mokykloje jos buvo populiarios, nekreipdavusios dėmesio į tokius žemės kirminus, kaip aš. O tada ji prisėdo šalia.
Iki tol buvau apsikeitęs su ja tik keletu mandagių frazių: sveiki, geros dienos, ačiū, kad pirkote, Jūsų namai labai gražūs, dėkoju už pakvietimą, ne, mama negalėjo ateiti, iki pasimatymo. Tą vakarą viskas pasikeitė. Ji mane šnekino, kikendama vis prisiliesdama prie mano peties ar rankos. Jutau sklindantį šampano kvapą, susiliejantį su vyšninio lūpų balzamo aromatu. Ji pasiguodė, kad tie kassavaitiniai pasibuvimai įgrisę jau iki gyvo kaulo, jos kasdienybė vienoda, vaikai išlepę it karalaičiai ant žirnio, o sutuoktinis – kaip ji jį pavadino – jos nebelinksmina. Kad ir ką tai galėtų reikšti. Grįžęs namo dar nenutuokiau, koks sprogimas manęs laukia. Dingojosi, kad tarp mūsų įvyko tikra cheminė reakcija. Varčiausi savo girgždančioje lovoje, ir negalėjau išmesti jos iš galvos. Prieš akis mačiau tas geidulingas lūpas, trumputę juodą suknelę, pilkas, džiaugsmo kupinas, akis. Slinko valandos, o aš bluosto negalėjau sudėti. Mano mintys buvo naujoje planetoje, naujoje visatoje – JOS visatoje. Visatoje, kur viskas švaru, blizga, kvepia uogomis ir vasaros karščiu – o ji - lyg viso to Karalienė, suteikusi man malonę palaikyti kompaniją.
Nesitikėjau, kad mūsų santykiai įgaus tokį pagreitį. Iš pradžių ji tik mirkteldavo man, mokėdama už žuvį, lyg netyčia prisiliesdama prie mano mažojo pirštelio. Ji suprato, kad einu dėl jos iš proto. Ėmiausi ryžtingesnių veiksmų – stebėdavau jos sutuoktinį, išvykstantį į darbą, ir lyg niekur nieko, save padrąsinęs, užsukdavau į kiemelį kaimyniškai pasišnekučiuoti. Pokalbiai buvo neišsemiami, kaip pasaulio vandenynai. Ji gebėjo užlieti mane savo šiluma, pakerėti savo pasakojimais. Abu suvokėme, kad norime daugiau, bet nedrįsome to ištarti garsiai.
Pirmą kartą tai įvyko prabėgus porai savaičių nuo mūsų pirmojo pokalbio. Jos kieme vėl siūbavo apgirtę kaimynai, aš, kaip visada, sėdėjau baseino pakraštyje. Žinojau, kad jos sutuoktinis jau parpia viršutiniame namo aukšte. Niekam mūsų nestebint, įsliūkinome į mano kiemą pro pakeltą tvoros lentą. Tą pačią, per kurios plyšį tiek laiko praleisdavau stebėdamas ją ir jos šeimą. Neiškus vakarėlio šurmulys vis tolo, o užlipus į mano palėpę visiškai nutilo. Likau tik aš ir JI. Negalėčiau savęs pavadinti patyrusiu meilužiu – esu turėjęs porą merginų, bet vis tiek nesijutau pilnai pasitikintis savo jėgomis. Ji mane nuramino. Po visko, pakštelėjus man į skruostą, skubiai nusileido žemyn. Lauke brėško, švelniai čirpino svirpliai. Stebėjau ją, tokią įraudusią ir laimingą, einančią basomis per rasotą žolę – keletas svečių atsisveikino, ir ji uždarė verandos duris į savo akvariumą.
Toji išskirtinė vasara pakeitė mūsų gyvenimus. Mėgaudavomės vienas kitu kiekviena proga, kokia pasitaikydavo. Supratau, kad tikrai myliu šią moterį. Man nerūpėjo, kad man vos dvidešimt vieneri, o jai jau trisdešimt trys. Ji – pirmoji tikra mano meilė, sudrebinusi mano pasaulį, suteikusi tikrus kūniškus malonumus, nežabotą aistrą ir bemieges naktis.
***
Dabar, prabėgus dešimčiai metų, stebiu savo žmoną, sūpuojančią mūsų sūnelį. Jis nenoriai ima buteliuką, guguoja ir muistosi. Dievinu jį, dievinu ir savo Aną – tą nuostabią merginą, tikrą likimo dovaną, sutikusią savo pavardę pasikeisti į maniškę. Mano gyvenimas pilnas laimės ir atradimų. Ana mane sužavėjo savo šiluma ir rūpesčiu – atrodo, kad kažkas iš anapusinio pasaulio man galiausiai suteikė laimę, it gerumo ranka palytėjo. Taip, jei pastebėjote, aš vis dar gyvenu toje pačioje gatvėje, tame pačiame name – tik dabar jis daug šviesesnis ir jaukesnis. Mūsų kaimynai taipogi tie patys. Dvyniai užaugo į tikrus išstypėlius, jos sutuoktinis, panašu, daugiau laiko praleidžia darbe nei namie, na, o ji... JI. Lengvai atsidūstu, stebiu ją, geriančią vyną prie verandos staliuko. Ji pastebi mano žvilgsnį, lengvu mostu pamoja, lyg pasisveikindama, ir nuleidžia akis. Užsideda akinius nuo saulės. Žinau, kad ji stebi mane. Trokšta manęs. Mirkteliu jai, atsistojęs nuo sulankstomos lauko kėdės, ir įeinu į savo namus. Su meile, E.
Comments