Aušta dar vienas rytas. Aš, pasitempęs nelyginant koks rafinuotas dabišius, jau stoviu savo darbo vietoje. Pakeleiviai, vilkintys kostiumais, kvepiantys tabaku ir nešini savo dideliais odiniais lagaminais, prigrūstais kalnu prabangių drabužių ar dar velnias žino ko, nužvelgia mane tuo pačiu bedvasiu žvilgsniu. Lyg aš neegzistuočiau. Tiems turtuoliams aš tesu menkas pakelės vabalas, pūliuojantis spuogas ant nugaros, kurį lengva paslėpti po šilkiniais marškiniais, apsimesti, kad jo nėra.
Aukštyn ir žemyn.
Dažnai susimąstau, kuo aš nusikaltau Dievui ar pasauliui, kad turiu kasdien ridenti šį Sizifo akmenį, būti greičiau dekoracija, nei gyvybės pilnas, gabus, aistringas žmogus. Tada prisimenu, kad galiu kaltinti tik save. Pats pasirinkau išeivio kelią. Čia, Valstijose, viskas kitaip. Nors visi tikėjomės kelio į šviesesnį rytojų, jaučiu, kad ši aplink supanti demokratija ir kapitalizmas mane supančiojo nemažiau, nei Tėvynę užėmę okupantai. Išmainiau vilką į mešką. Mano siela klykia. Ji geidžia katarsio. Kaskart, nuspaudus mygtuką, trokštu pakilti iš šios bedugnės, kuri kasdien mane vis labiau ryja, o prarijus vėl išspjauna net nesuvirškintą.
Užsisvajoju, kad liftas – ne tik liftas, tai galingas lėktuvas, kuris šaus pro šio viešbučio stogą, nuskraidins mane toli toli, gal į saulėtąją Kauno Panemunę, kur auga pušys ir eglės, girdėti paukščių čiulbesys, kur prieš dvidešimt metų pirmą karštą vasaros dieną aš įsimylėjau merginą, trejais metais už mane vyresnę, raičiojančią savo garbanas aplink pirštą, koketuojančią su manimi, tikru nesubrendėliu, dar nesuvokiančiu, kas yra tikrosios sielos vertybės, vedinu vien laukinių kūno instinktų, kurie valdė visus homo sapiens nuo Adomo ir Ievos laikų. Bala žino, kur ta mergina dabar. Mano meilė baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo.
Aukštyn ir žemyn.
Grįžtu į savo realybę. Vėl spaudžiu mygtuką.
Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn.
Prisimenu, kad savo rašomojo stalo antram stalčiuje laikau šūsnį baltų popieriaus lapų. Jie tušti, kaip ir mano egzistencija čionai. Kiekvienas mano vakaras nulaistomas kava arba vynu. Tačiau šis vakaras bus kitoks. Manoji gyvastis trokšta išsilaisvinti iš šių ydingų pančių, kuriuose sukaustytas gyvenu jau penketą metų... Metų, kurie atnešė man tik skausmą ir liūdesį. Aš privalau tai išlieti. Man visiškai nesvarbu, kad mano mintys dažnai būna vulgarios. Mano kūnas tėra mėsos gabalas, tačiau mano širdis... Mano širdis nėra margaspalvė peteliškė, skraidanti nuo vieno gėlės žiedo prie kito. Ne. Mano širdis lyg žolė, kurią visi tik mindžioja, tačiau ji vis tiek stiebiasi link dangaus, maištauja prieš šio pasaulio normas, kuri nori suvokti, kas aš esu. Kas mes visi esame.
Mintys liejasi lyg vynas iš sidabrinio ąsočio. Štai taip, taip! Mano pirštai lyg patrakę laksto rašomąją mašinėle. Prarandu laiko nuovoką. Palengva gimsta JIS – tai aš, mano TIKRASIS AŠ, kontempliuojantis apie visą aplink supantį absurdą, tą niekada nesibaigiančią Hado duobę, suvokiantis, kad šiose pasaulio platybėse esu tik vienas pats, kad mano meilė – tik niekingas trumpo mano gyvenimo epizodas, kad ieškau atsakymų į klausimus, kurių nežinau, kaip užduoti. Kad ir kaip norėjau kilti, suvokiu, kad krisiu. Kitos išeities paprasčiausiai nėra. Nei maldos, nei religija, nei tikėjimas aukštesniosiomis jėgomis neišgelbės manęs nuo neišvengiamos baigties, kuri vainikuos mano būtį, mano vienatvę. Mano kūryba – tai dvasinis mano pasaulis, kurį perteikiau taip, kaip man atrodė geriausia. Nesu tikras, ar ši knyga kada išvys dienos šviesą.
Aušta dar vienas rytas. Aš, pasitempęs nelyginant koks rafinuotas dabišius, jau stoviu savo darbo vietoje. Pakeleiviai, vilkintys kostiumais, kvepiantys tabaku ir nešini savo dideliais odiniais lagaminais, prigrūstais kalnu prabangių drabužių ar dar velnias žino ko, nužvelgia mane tuo pačiu bedvasiu žvilgsniu.
Aukštyn ir žemyn. Su meile, E.
Comments